Utenos dailės mokykla 1992 m. įsikūrė prie Sankt Peterburgo-Varšuvos trakto, buvusios arklių pašto stoties, statytos 1830-1836 m., patalpose. Po centrinio pastato vidaus kapitalinio remonto darbų, 1993 m. vasario 12 d. buvusio pašto patalpos pritaikytos dailės mokyklos reikmėms. Senasis paštas įgavo naują kultūrinę, švietėjišką paskirtį, atgijo.
Pašto stoties kompleksas statytas pagal Rusijos imperijos vyriausios susisiekimo ir visuomeninių pastatų valdybos projektų bei sąmatų departamento architektų projektą. Vietą kompleksui parinko ir projektą pritaikė Lenkijos karalystės generalinis statybininkas, architektas, Varšuvos universiteto architektūros profesorius Vaclovas Ričelis. Jis buvo ir vyriausias pašto stočių architektas Vilniaus gubernijoje.
Pašto stoties pastatai yra grakščių klasicistinių meninių formų, darnių proporcijų šlaitiniais skardiniais stogais, stačiakampio plano. Pašto stoties kompleksą sudaro trys korpusai. Du stovi galais į kelią vidurinis namas, kuriam prilaikytas prieangio tipo portikas, primenantis kaimo trobų prieangius (gonkus), stovi šonu tarp jų.  Pašto stotyje buvo keleivių laukiamasis, pašto tarnybos ir nakvynes patalpos. Pašto ūkiniuose pastatuose laikyta iki 30 arklių ratinėje stovėjo pašto karietos, keleivių diližanai. Rūsyje buvo įrengtos pašto saugyklos, laikino kalėjimo kameros. Per metus Utenos pašto stotis aptarnavo apie 6000 keleivių, o jų pervežimui pakinkyta virš 16 tūkst. arklių.
1836 m. trakto atidarymo proga caras Nikolajus I su sūnumi Aleksandru išmėgino naująjį kelią buvo užsukęs į Utenos pašto stotį. 1843 m. Utenos pašte arklius keitė garsus prancūzų rašytojas Honore de Balzakas, važiavęs aplankyti Sankt Peterburge gyvenusią lenkų aristokratę Eveliną Rževską-Hanską kurią 1850 m. kovo 14 vedė.
 1838-1854 m. veikė viena pirmųjų carinėje Rusijoje ir pati ilgiausia pasaulyje (1250 km) optinio telegrafo linija tarp Sankt Peterburgo ir Varšuvos, ėjusi per Lietuvos pašto stotis, taigi ir per Uteną. 1854 m. buvo pradėta tiesti dvieilio telegrafo linija Sankt Peterburgas-varšuva per Zarasus, Uteną - tuo metu tai buvo didelis technikos stebuklas. 1859 m. lapkričio 22 d. ši telegrafo linija buvo iškilmingai atidaryta ir perduota pirmoji telegrama. 1860 m. telegrafo ryšiai išsiplėtė, kai buvo pastatyta nauja įranga. Telegramos buvo persiunčiamos Morzės aparatu, jis per valandą galėjo perduoti 250 žodžių. Ši telegrafo linija ėjo ir per Utenos paštą. 1918 m. jame įkurta pirmoji telefonų stotis.
1858 m. rudenį iš Utenos pašto stoties diližanu į Sankt Peterburgo Dvasinę akademiją išvyko poetas kunigas Antanas Baranauskas. Jis keturias dienas viešėjo Utenoje pas kleboną Otoną Praniauską. Čia Baranauskas aplankė ir paskutinį kartą susitiko Karoliną Praniauskaitę, su kuria jį, pasak A.Vienuolio, siejo „tragiškas sielų simpatijos jausmas". Pirmoji Lietuvoje moteris poetė ir vertėja K. Praniauskaitė netrukus mirė Utenoje (1859 m.), čia ir palaidota. A.Baranauskas tėvams skirtuose eiliuotuose laiškuose apei tų laikų ilgą kelionę, 14-os eilėraščių cikle "Kelionė Peterburkan" rašė: „Utenon važiavom, man Jonas paliko - / seredoj iš ryto Anykščiuos parvyko / Utenoj sėdėjau ketunas dienas/ diližonai ėjo triskart per tas dienas / visuos trijuos buvo užimtos vietos.../".
1893 m. spalio 15-17 d, važiuodamas į Italiją, Utenoje lankėsi įžymus rusų tapytojas Ija Repinas. Jis iš Utenos pašto stoties nuvyko į Vyžuonėles, į Veriovkinų dvarą.
XX a. pradžioje Utenoje lankėsi dr. Jonas Basanavičius - Lietuvos atgimimo žadintojas, mokslininkas, gydytojas. Galbūt vaikščiojo ilgiausia Utenos gatve, trakto Sankt Peterburgą dalimi, net neįtardamas, kad netrukus ji bus pavadinta jo vardu. Tuo metu J. Basanavičius tyrinėjo Utenos krašto pilkapius, piliakalnius.
Mena senasis paštas XIX-XX a. įvykius, 1831, 1863 m. valstiečių sukilimų dienas, pasaulinius karus, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą ir dabarties permainas.

• Ankstesnis
• Tolesnis