Krašuonos Viešos ir Vyžuonos. Visi upeliai Utenos apylinkėse suteka į vieną, upę, pavadintą Vyžuonos vardu. Toliau ji teka pro Vyžuonų miestelį, už kurio įteka į Šventąją. Miestas tęsiasi abiejose plento, einančio iš Kauno į Daugpilį, pusėse, 135 km į rytus nuo Kauno, 104 km į šiaurę nuo Vilniaus ir 55 km. į vakarus nuo Zarasų, bei 75 km. nuo Daugpilio.
Utenos vardas siejamas su Utenio ežero, Utenėlės upelio ir kunigaikščio Utenio vardais. Senuose kryžiuočių raštuose Utena vadinama Uten, Utten, Vitena ir kt. vardais. Istoriškai pirmoji žinia apie Uteną siekia 1261 m., kai karalius Mindaugas, perleisdamas kalavijuočiams kai kurias lietuvių žemes už jam suteiktą pagalbą, įrašė ir Utenos (Utten) vardą.
 Senosios Utenos užuomazgos siejamos su kunigaikščiu Daumantu, Nalšios žemių valdovu, kuris 1281 m. valdė Utenos pilį. Tai kunigaikštis Daumantas, susitaręs su Žemaitijos kunigaikščiu Treniota, nužudė Mindaugą ir du jo sūnus. Neilgai truko Daumanto valdymas po šių tragiškų įvykių. Daumantas buvo paskutinis Utenos kunigaikštis, Mindaugo amžininkas, jo svainis vedė Mindaugo žmonos Mortos seserį. Bijodamas Mindaugo sūnaus Vaišvilko keršto, su 300 šalininkų 1283 m. pabėgo iš Lietuvos į Pskovą. Ten vedė garsaus rusų karvedžio Aleksandro Nevskio anūkę, buvo išrinktas Pskovo (Pleskovos) kunigaikščiu, pagarsėjo kaip drąsus karo vadas. Ten jis pasikrikštijo Timotiejaus vardu, vėliau stačiatikių cerkvė jį paskelbė šventuoju, o jo aplink Pskovą išmūryta siena iki mūsų laikų vadinama Daumanto siena.
Legendos nukelia Utenos įkūrimą į dar senesnius laikus. Utenos praeitis siejama su mitologiniu Lietuvos kunigaikščiu Uteniu, kuris dar XII a. pradžioje pastatė pilį, stovėjusią Narkūnų piliakalnyje (5 km į pietvakarius nuo Utenos). Iki šiandien tebėra išlikę du nemaži piliakalniai, juosiami Utenaitės upelio. Pilis buvo medinė, todėl ir ryškesnių liekanų neišliko. Nuo piliakalnio viršūnių atsiveria puikūs apylinkių reginiai.
XIII–XIV a. piliakalnis įgavo dabartinę išvaizdą. Didžiajame piliakalnyje pastatyta feodalo pilis, mažasis paverstas priešpiliu. Piliakalnio papėdėje kūrėsi amatininkų gyvenvietė. Tai ir buvo Utenos užuomazga. Tad legendinio Utenio laikais – XII a. Utenos dar nebuvo. Jos atsiradimas sutampa su kunigaikščio Daumanto valdymu, kuris ir laikomas Utenos įkūrėju.
Jau XVI a. miestelis turėjo aikštę, turgų teisę. Utena Šiaurės karo laikotarpiu 1700–1721 m. labai nukentėjo nuo įsiveržusių švedų, o 1812 m. – nuo prancūzų kariuomenės antplūdžio. Per Uteną ėjo maršalo Marato Nėjaus vadovaujamas prancūzų kariuomenės III korpusas. Pagrindiniai Napoleono armijos junginiai ir pats imperatorius į Maskvą žygiavo per Švenčionis 1812 m. liepos 17–18 d.
Augti Utena pradėjo XIX a. pirmoje pusėje, nutiesus Sankt Peterburgo-Varšuvos trakto Kauno-Daugpilio atkarpą. 1830-1836 m. Buvo pastatyta svarbi pašto stotis – seniausias iki šiol išlikęs Utenoje mūro pastatas, seniausias miesto architektūros paminklas, pirmos klasės arklių pašto stoties pastatų kompleksas.
 Tiesiant traktą, Utenos miesto centras su senąja aikšte liko kiek nuošalėje. Nuo naujojo trakto ir pašto stoties buvo nutiestas įvažiavimas (dabar Kauno g.) į senąją Uteną. Prie šio trakto iki Pirmojo pasaulinio karo nebuvo niekas statoma.
Pašto stoties kompleksas statytas 1830-1835 m. pagal pavyzdinį Rusijos vyriausios susisiekimo ir visuomeninių pastatų valdybos projektų bei sąmatų departamento architektų projektą. Vietą kompleksui parinko ir projektą stočiai pritaikė Lenkijos karalystės generalinis statybininkas, architektas, Varšuvos universiteto architektūros profesorius Vaclovas Ričelis (Wacław Ritschel, 1794-1872). Jis buvo ir vyriausias pašto stočių statybų architektas Vilniaus gubernijoje.
1835 m. spalio 26 d. pašto stotis jau buvo pastatyta, vyko pašto susisiekimai, reikėjo tik užbaigti išorės apdailos darbus ir nudažyti. Oficialiai Utenos pašto stotį buvo leista naudoti tik 1836 m. pavasarį.
 Pašto stoties pastatai yra grakščių klasicistinių meninių formų, darnių proporcijų, šlaitiniais skardiniais stogais, stačiakampio plano. Pašto stoties kompleksą sudaro trys korpusai. Du stovi galais į kelią, vidurinis namas, kuriam pritaikytas prieangio tipo portikas, stovi šonu tarp jų. Komplekse buvo poilsio kambariai laukiantiems karietų ir pravažiuojantiems keleiviams. Fligeliuose buvo vežikų kambariai, kareivinės, arklidės. Tvarte laikyta iki 30 arklių. Ratinėje puikavosi transporto priemonės – karietos, keleivių diližanai, furgonai, greitieji tarantasai. Utenos pašto stoties statyba kainavo 47384 rublius. Stoties administraciniame pastate buvo įrengtas laikrodis, pagamintas Mintaujos (Jelgavos) laikrodininko Julijaus Velckės dirbtuvėje. Po pastatu yra rūsys, kuris iki šiol išliko be didesnių pakitimų. Storos akmeninės rūsio patalpų sienos, raudonų plytų lubų skliautai. Dvi didesnės patalpos tinkuotos, išbalintos kalkėmis, su siaurais langeliais palubėje. Bendras rūsio plotas – 55 m2.
Kai susiekimas traktu tapo pastovus, diližanais buvo pervežami laiškai, pašto siuntos, įvairūs valstybiniai raštai, vertybiniai popieriai, pinigai, brangenybės. Tokiais diližanais, lydimi ginkluotų sargybinių, buvo vežami politiniai kaliniai, rekrutai, tremtiniai. Keičiant arklius, nakvojant ar šiaip ilgiau stovint, jie buvo uždaromi pašto stoties rūsyje , slepiami nuo pašalinių. Rūsyje buvo įrengta saugykla su seifais, laikinas kalėjimas su prižiūrėtojų kambariu, laiptinė, grotuoti langeliai, metalinės durys. Šiuo metu rūsys restauruotas, jame veikia dailės mokyklos galerija „Rūsys” >>> , rengiamos parodos. Kuriamas Pašto ir Dailės mokyklos muziejus.
XIX a. viduryje, kai Utenoje gyveno 800 žmonių ir buvo 236 namai, paštas buvo didžiausia įstaiga mieste. 1857 m. duomenys rodo, kad per metus Utenos pašto stotis aptarnavo 2960 keleivių, o jiems pervežti panaudoti 15545 arkliai.
 1836 m. trakto atidarymo proga caras Nikolajus I su sūnumi Aleksandru išmėgino naująjį kelią, buvo užsukęs į Utenos pašto stotį. XIX a. viduryje reikalauta kiekvienam caro pravažiavimui visose pašto stotyse laikyti po 24 gerus pašto arklius pamainai. Caras visada važiuodavo su gausia svita, kurią sudarė adjutantai, kamerdineriai, caro kanceliarijos raštininkai, asmeninis gydytojas, virėjai, kurjeriai ir t. t. Kiekvienai caro ar jo palydos karietai kinkydavo atitinkamai po 6, 4 ar 3 arklius. Rusijos carai pro Utenos pašto stotį važiavo 1846, 1849 ir 1860 metais. Šie pravažiavimai keldavo pašto stočių viršininkams daug rūpesčių. Laukiant caro, įvairūs revizoriai nuolat tikrindavo, ar gerai pasirengta vizitui. Reikėdavo skubiai perdažyti, patinkuoti pašto pastatus. Rūpesčių užtekdavo ne tik pašto stočių personalui, bet ir vietiniams policijos valdininkams, atsakingiems už caro kelionės saugumą. Miestelių ispravninkai dažnai įsakydavo suimti miestelių elgetas ir uždaryti, kol pravažiuos caras. Šios bėdos baigėsi, atsiradus geležinkeliui Sankt Peterburgas-Varšuva. Caro šeimos nariai pradėjo naudotis juo ir paliko pašto stotis ramybėje. Kol geležinkelis nebuvo užbaigtas, kelionė vyko keliais būdais: 1860 m. caras Aleksandras II iki Daugpilio atvyko traukiniu, o iš ten pro Uteną, Ukmergę į Kauną vyko arkliais.
Tais laikais nepaprastu žiaurumu pasižymėjo Utenos dvarininkas Michailas Krauzas. Apie jo žiaurumą buvo kuriamos nelinksmos dainos ir pasakojimai. Krauzas įvedė sunkią baudžiavą: lažą turėjo eiti visi šeimos nariai, neskaičiuodami dienų; prievolės dvarui buvo labai didelės, valstiečiai buvo mušami, kiti pavaryti nuo žemės. Už nežmonišką baudžiauninkų engimą ir konfliktus su caro valdininkais, baronui M. Krauzui caro įsakymu buvo uždrausta net įvažiuoti į Sankt Peterburgą. 1860 m. vasarą sužinoję, kad caras Aleksandras II važiuos pro Utenos pašto stotį, dvaro baudžiauninkai sumanė išmėginti laimę. Parašę carui skundą, padavė vietiniam kareiviui, ištarnavusiam rusų kariuomenėje rekrutu 25 metus, kad jis kaip nors jį įteiktų. Kai atvažiavęs caras ėjo į pašto rūmus, kareivis atidarė paradines duris ir atsiklaupęs voką su prašymu padėjo sau ant galvos. Caras prašymą paėmė ir tikrai po kurio laiko žiauriojo barono dvaras buvo perduotas Vilkmergės apskrities bajorijos globai, o netrukus traktu išbildėjo ir pats baronas Krauzas.
1843 m. Utenos pašte arklius keitė garsus prancūzų rašytojas Honore de Balzakas, važiavęs aplankyti Sankt Peterburge gyvenusios lenkų aristokratės Evelinos Rževskos-Hanskos, kurią 1850 m. kovo 14 d. vedė. Susituokęs provincijos užkampyje, Berdičevo (Ukraina) bažnytėlėje, H. de Balzakas dienoraštyje rašė: „Aš vedžiau vienintelę moterį, kurią mylėjau, kurią dar labiau myliu, nei kada nors ir mylėsiu iki pat mirties. Manau, kad ši sąjunga – tai dovana, pasiųsta man Dievo, už visus likimo smūgius, už vargo metus, už išbandymus ir pasiekimus. Aš neturėjau laimingos jaunystės, nei žydinčio pavasario, tačiau dabar turėsiu skaisčiai saulėtą vasarą ir šiltą rudenį“. Iki šilto rudens H. Balzakas neišgyveno, 1850 m. rugpjūčio 18 d. rašytojas mirė. Pasibaigė 18 metų trukęs didysis pašto romanas.
1838–1854 m. veikė viena pirmųjų carinėje Rusijoje ir pati ilgiausia pasaulyje optinio telegrafo linija tarp Sankt Peterburgo ir Varšuvos, ėjusi per Lietuvos pašto stotis, taigi ir per Uteną. 1854 m. buvo pradėta tiesti dvieilio telegrafo linija Sankt Peterburgas-Varšuva per Zarasus, Uteną, – tuo metu buvo didelis technikos stebuklas. 1859 m. lapkričio 22 d. ši telegrafo linija iškilmingai atidaryta ir perduota pirmoji telegrama. 1860 m. telegrafo ryšiai išsiplėtė, pastatyta nauja įranga. Telegramos buvo persiunčiamos Morzės aparatu. Jis per valandą galėjo perduoti 250 žodžių. Ši telegrafo linija ėjo ir per Utenos paštą, kuriame 1918 m. įkurta pirmoji telefonų stotis.
 1858 m. rudenį iš Utenos pašto stoties diližanu į Sankt Peterburgo Dvasinę akademiją išvyko poetas, kunigas Antanas Baranauskas (1835–1902). Jis keturias dienas viešėjo Utenoje pas kleboną Otoną Praniauską. Čia jis aplankė ir paskutinį kartą susitiko poetę Karoliną Praniauskaitę, su kuria jį, pasak Antano Vienuolio, siejo „tragiškas sielų simpatijos jausmas“. Pirmoji Lietuvoje poetė ir vertėja K. Praniauskaitė netrukus mirė Utenoje (1859 m.), čia ir palaidota. A. Baranauskas tėvams skirtuose eiliuotuose laiškuose apie tą ilgą kelionę rašė 14-os eilėraščių cikle “Kelionė Peterburkan“: „Utenon važiavom, man Jonas paliko – / seredoj iš ryto Anykščiuos parvyko / Utenoj sėdėjau keturias dienas / diližonai ėjo triskart per tas dienas / visuos trijuos buvo užimtos vietos…/“.
Patekti į keleivinį pašto vežimą kartais būdavo nelengva, nes pirmenybę turėjo turtingieji, valdininkai, pašto kurjeriai, karininkai. Tik klebono kunigo O. Praniausko dėka A. Baranauskui neteko ilgai laukti eilės. Įsėdęs į pašto diližaną, poetas lyg atsisveikindamas, užrašė į kelionių sąsiuvinį: „Skiriantis mum buvo apyverksnės akys, /Ir išvažiavau sau sudiev pasakęs!/ Sudiev Anykščiam, sudiev Utenai, /Sudiev Lietuvos kalnam!.../“.
1863 m. balandžio 23 d. vakarą penki ginkluoti sukilėliai, vadovaujami Povilo Čevinskio (slapyvardžiu „Sova“), apiplėšė Utenos pašto stotį, paėmė iš raštinės du pistoletus ir kardą, išmetė caro portretą ir jį sumindė. Panašiai elgtasi ir kitose stotyse.
Vyžuonų dvaro savininkas Edvardas Čapskis 1863 m. sukilime nedalyvavo, tačiau nukentėjo, atsitiktinai patekęs į Vyžuonų kaimo policininko korimo egzekuciją. To užteko: 1863 m. birželio 9 d. grafas E. Čapskis buvo suimtas ir nuteistas mirti. „Nusikaltėlio” ginti puolė visa įtakinga Čapskių giminė, jo dėka grafas išvengė mirties bausmės. Vilniaus generalgubernatoriui Michailui Muravjovui caras įsakė pakeisti E. Čapskiui mirties bausmę katorga. 1893 m. išleistoje knygoje „Iš Sibiro tremtinio atsiminimų“ („Ze wspomnien sibirskiego wyslanca“) E. Čapskis aprašė, kaip sukilimo metu buvo suimtas ir nuteistas mirti.
 Dalį ištremtojo E. Čapskio žemių - Vyžuonėlių dvarą - už karinius nuopelnus Rusijos caras 1879 m. perleido generolui Vladimirui Veriovkinui, pasižymėjusiam rusų–turkų kare, vėliau paskirtam Tulos, Vitebsko, Vilniaus, Peterburgo Petropavlovsko tvirtovės komendantu. V. Veriovkinas Vyžuonėlių pavadinimą pakeitė į „Blagodat” („Palaima“) vardą, pradėjo statybas, įkūrė didelį parką.
Jo sūnus Piotras Veriovkinas 1904–1911 m. buvo Kauno, o 1912–1915 m. – Vilniaus gubernatoriumi. Kai iš Kauno ar Vilniaus jis atvykdavo į savo dvarą, Utenoje buvo iškilmingai sutinkamas. Iš karietos išlipdavo aukštasis pareigūnas, pasipuošęs paauksuotais antpečiais, apsijuosęs puošniu diržu. Valdininkai šaukdavo „ura“, o kai kurie gyventojai puldavo prašyti sumažinti mokesčius, dovanoti bausmes ar kitus jų reikalus kreipti palankia linkme. P. Veriovkinas nebuvo žmonėms blogas, dažnai jų prašymus patenkindavo, patardavo, suteikdavo lengvatų. Jis padėdavo ir lietuvių atgimimo veikėjams, net 1905 m. revoliucinio sąjūdžio metu nebuvo toks griežtas, kaip reikalavo valdžios direktyvos. Susikūrus nepriklausomai Lietuvos respublikai, P. Veriovkinas kurį laiką tarnavo Vidaus reikalų ministerijoje patarėju.
Vladimiro Veriovkino duktė Mariana Veriovkina (1860–1938) buvo dailininkė, 1879 m. tėvas Vyžuonėlėse jai pastatė dirbtuves. Čia ji tapydavo, priiminėdavo svečius, garsius dailininkus, kurie į Vyžuonėles vyko per Utenos pašto stotį. Dvare buvo turtinga biblioteka, daug paveikslų. Nuo 1880 m. M. Veriovkina mokėsi pas žymų rusų tapytoją, Sankt Peterburgo dailės akademijos profesorių Ilją Repiną. 1893 m. spalio 15–17 d., važiuodamas į Italiją, I. Repinas iš Utenos pašto stoties nuvyko aplankyti Vyžuonėlių, Veriovkinų dvarą.
1896 m. mirus tėvui, M. Veriovkina emigravo į Miuncheną. Ji tapo vokiečių avangardinės meno grupuotės „Miuncheno naujasis dailininkų susivienijimas“ („Neue Kunstlervereiningung München“) nare, vėliau žymios „Mėlynojo raitelio“ („Der Blaue Reiter“)dalyve, viena iš vokiečių ekspresionizmo pradininkių, aktyvia moderniojo meno propaguotoja. Jos kūrybinis kelias, prasidėjęs nuo „peredvižnikų“ realizmo, vystėsi iki modernistinių meno ieškojimų. Jos paveikslams būdingi sąlygiški vaizdai, plastikos ekspresija, ryškių, atvirų spalvų koloritas. Įdomūs žmonių pasakojimai apie paplentėje stovėjusį paminklą žirgui, kuris išgelbėjo Vladimirą Veriovkiną nuo mirties. 1878 m. rusų–turkų kare Balkanuose sužeistas V. Veriovkinas ir 30 kareivių, turkų priremti prie Dunojaus, su arkliais perplaukė upę ir taip išsigelbėjo. Atsidėkodamas ištikimam draugui, V. Veriovkinas juo labai rūpinosi, o kai arklys baigė savo dienas, gražiai pabalnojo, iškilmingai palaidojo ir net akmens antkapį pastatė. Jis seniai nugriautas, sako, kad į pamatus akmenį įmūrijo Palijoniškio Skurkiai. O priešais beržų alėją, vedančią į Vyžuonėlių dvarą, pastatytas paminklas, skirtas svarbioms Veriovkinų šeimos datoms atminti: 1879, 1885, 1896. Pirmoji data žymi „Blagodat“ dvaro įkūrimą, antroji ir trečioji – V. Veriovkino žmonos Jelizavetos Veriovkinos ir paties Vladimiro mirties datas. Tarpukariu paminklo nišoje buvusi Marijos Mergelės skulptūrėlė. Iki šiol Vyžuonėlėse išlikę daug statinių: medinis, rusišku stiliumi ornamentuotas gyvenamasis pastatas, M.Veriovkinos atelje, karietinė, arklidės, tvartas. Atokiau stovi du kluonai, kumetynas.
Rusijos imperijos laikais Uteną, kaip ir visą Lietuvą, bandyta surusinti. Mokyklose dėstyta rusų kalba, įstaigose kalbėta tik rusiškai. 1870 m. rusas Biriukovas Utenoje prie plento pastatė medinę cerkvę, nors didesnio tikinčiųjų skaičiaus, be rusų valdininkų, ji nesusilaukė. Veriovkinai taip pat parėmė cerkvės įrengimą. 1942 m. cerkvė buvo sunaikinta.
 1879 m. gegužės 31 d. Devintinių atlaidų metu per pusvalandį visa Utena paskendo liepsnose. Sudegė ¾ miestelio, kuriame tais metais buvo 296 namai ir 982 gyventojai. Sudegė ir medinė bažnyčia su visais jai priklausančiais pastatais, išskyrus mūrinę 1865 m. statytą varpinę. Sudegusios bažnyčios vietoje caro valdžia leido projektuoti ir statyti tik cerkvės formos maldos namus, vėliau pastatas įgavo katalikų bažnyčios pavidalą. Naujoji bažnyčia statyta 1882-1884 m. ant senosios bažnyčios pamatų neobizantiniu stiliumi. Bažnyčią projektavo profesorius Silvijus Lukoševičius, gimęs 1850 m. Noliškio dvarelyje (Utenos r.), gyvenęs ir dirbęs Sankt Peterburge. Bažnyčia buvo antrasis po pašto stoties mūrinis pastatas Utenoje.
 1895–1899 m. pro Uteną nutiestas siaurasis Švenčionių–Panevėžio geležinkelis, jungęs Uteną su Lentupiu, Anykščiais, Švenčionėliais, o iš čia su Vilniumi ir kitais miestais. Utenos vakariniame pakraštyje, į pietus nuo Kauno–Daugpilio plento, tada pastatyta mūrinė, vienaaukštė vėlyvojo klasicizmo stiliaus geležinkelio stotis su vandentiekio bokštu. Siaurojo geležinkelio statytojas buvo Saldutiškio dvarininkas Boleslovas Jaloveckis (mirė 1917 m.), karo inžinierius, rusų generolas, žymus visuomenės veikėjas. Jis vadovavo bendrovei, tiesiančiai geležinkelį.
Pašto stotis mena revoliucinius 1905-1907 m. įvykius. 1905 m. rudenį Utenos apylinkių valstiečiai reikalavo lietuviškų mokyklų, pašalino viršaitį. 1919 m. balandžio 23 d. iš Utenos pašto Zigmas Aleksa-Angarietis nusiuntė Vladimirui Leninui telegramą apie tai, kad sudaryta Lietuvos ir Baltarusijos socialistinių respublikų karinės taryba ir kad Vilnių užgrobė lenkų legionieriai.
XX a. pradžioje Utenos miestelyje lankėsi daktaras Jonas Basanavičius – Lietuvos atgimimo žadintojas, mokslininkas, gydytojas. Galbūt vaikščiojo ilgiausia Utenos gatve, trakto Sankt Peterburgas-Varšuva dalimi, net neįtardamas, kad netrukus ji bus pavadinta jo vardu. Tuo metu J. Basanavičius tyrinėjo Utenos krašto pilkapius, piliakalnius. 1934 m. Utenoje, ant šalia trakto stovėjusio postamento, likusio nuo caro Aleksandro I paminklo, pastatytas piešimo mokytojo Boleslovo Plungės (1908-1995) sukurtas betoninis J. Basanavičiaus biustas. Tai pirmasis paminklas tautos patriarchui Lietuvoje, niekada nenugriautas, šiandien restauruotas, sutvarkytas.
Utenos pašto stotis (ATV-756) buvo remontuojama 1936 ir 1966 m., paštui ji tarnavo iki 1992 m. Nuo tada senieji pašto rūmai buvo perduoti Dailės mokyklai, kuri nuo 1976 m. glaudėsi III-oje ir V-oje Utenos vidurinėse mokyklose. Atlikus centrinio pastato vidaus rekonstrukcijos darbus, 1993 m. vasario 12 d. naujos paskirties patalpos buvo oficialiai pašventintos. Senasis paštas įgavo kultūrinę prasmę, atgijo. 1998–2003 m. atlikti lauko sienų, mokyklos kiemo restauravimo ir atstatymo darbai. Pakeisti langai, atstatyti klasicizmo stiliaus vartai, sudėti įvažiavimo ir išvažiavimo takai, sutvarkytos mokyklos kiemo akmens grindinys. Rytiniame fligelyje, buvusių arklidžių patalpose, po rekonstrukcijos įrengta mokyklos renginių salė (100 m2), dailės literatūros biblioteka, skaitykla. Vakarinio fligelio patalpose įkurta Utenos krašto dailininkų tapybos galerija. Restauruojant išlaikytos vidaus patalpų istorinės erdvės, pritaikytos šių dienų mokyklos reikmėms, mokinių kūrybai. 2006 m. Utenos dailės mokykla minėjo savo veiklos 30-metį. Utenos dailės mokykla yra vienintelė tokios paskirties įstaiga Sankt Peterburgo–Varšuvos trakto stočių kelyje.
Daug žmonių, įvykių, istorinių vingių matė Utenos paštas. Mena jis XIX–XX a. istorijos raidą, 1831, 1863 m. valstiečių sukilimus, abu pasaulinius karus, Lietuvos nepriklausomybės sukūrimą, sovietmetį ir dabarties permainas. Architektūros paminklas, sulaukęs daugiau nei 175 metų, sutinka XXI amžių restauruotas, naujai atgimęs, gerai sutvarkytas. Senasis pakelės ansamblis sėkmingai pritaikytas šių dienų mokslo, meno ir kultūros, edukacijos reikmėms.

Jonas Pleckevičius (2008)

• Ankstesnis
• Tolesnis